Sakras Art Gallery

Sekuenca filmike

Revista gazeta forume

Statistika

 
Vegėza

RTK

TOP CHANNEL

RTV 21

ALSAT

TV KLAN

KLAN KOSOVA

RROKUM TV

BOTA.AL

ALBANIAPRESS

ALBINFO

EXPRESS

KOHA DITORE

ZĖRI INFO

KOSOVA SOT

BOTA SOT

LAPSI.AL

TIRANA OBSERVER

SHQIP

ZEMRASHQIPTARE

RTV ZIK

KOSOVA PRESS

TELEGRAFI

EUROPA E LIRĖ

ZĖRI I AMERIKĖS

PSIKOLOGJIA

TRIBUNA SHQIPTARE

SHĖNDETI

DITURIA

PRESHEVA.COM

GJUHA SHQIPE

SEKRETE BUKURIE

KOSOVARJA

RIPOST

RADIOPROJEKT

Kulturė 6 - EDHE TI, O BRUT!

Shkruan: Resmi OSMANI

Tregim

EDHE TI, O BRUT!

Nga cikli “Koha e ēudirave”

 

      Autobuzi rrėshqiste nė autostradė, zukatja ritmike e motorrit dhe troshitja e lehtė e rrugės i ndollėn gjumė. Mbylli sytė. Ashtu gjysmė pėrgjumėsh, nėnvetėdija bėri tė buisnin nė mendje ca motive e subjekte qė prisnin tė shkruheshin. Shkundi kryet dhe i largoi, por ato kryeneēe, tinėzisht ktheheshin sėrish.

                                                

           

            Letėrsia nuk duhet marrė shumė seriozisht; pėrndryshe, ti tharton trutė e tė nxit tė fluturosh me mjete rrethanore... Ajo krijon armiqėsira e kundėrshtarė simbiotikė, por tė le edhe tė varfėr, tė mbyll edhe murg e pastaj? Pastaj vjen dita qė nuk pyet mė njeri pėr ty, kurse ti o hyjnor, kruan kokėn nė ndonjė udhėkryq... Vėshtron qiellin ose numuron yjet dhe mėrmėrit me vehte ”unė kam humbur, kush mė gjen?”…..Kaq e shkurtėr dhe e trishtė, por heroike e fisnike, ėshtė jeta e krijuesit tė letėrsisė.

Thani Naqo

Mikro-esse pėr krijuesit e letėrsisė

 

 

            Eh ē’ditė e paharruar qe ajo, kur financieri nė pension Filip Aleksi, pruri nė shtėpi romanin e sapo botuar ”E ėma e zeqos nė majė tė thanės”, u gėzuan i madh e i vogėl, qeshėn edhe muret e shtėpisė. E shoqja, Xhina, pėrgatiti njė darkė pėr shokė e miq, rakia e vera u derdhėn lumė, u mbajtėn fjalime, u ngritėn dolli dhe u dhuruan libra me autograf. Ēaste vėrtet tė lumtura, tė papėrsėritshme, ngazėllyese. Filipi u bė me krahė, sa s’fluturonte. Mė pas njė pėrurim nė sallėn e Muzeut Historik Kombėtar, tė mbushur plot, buqeta me lule, vlerėsime, urime, duartrokitje. Mė pas  emisione radiofonike e  nė televizione dhe artikuj lavdėrues nė mediat dhe portalet elektronikė. Fama po i trokiste nė derė. Atė e konsideruan si njė yll nė ngjitje, penė e artė, si rast tė veēantė nė fushėn e letrave tė pas viteve 2000. Ai tashti pa ndrojtje e plot gojėn, mund ta quante veten shkrimtar. Nuk e jepte veten, por ndjehej i mikluar dhe i perkėdhelur nė sedėr dhe besonte se tani ai ishte dikushi.            

            Muza e Filipit qėlloi shumė e begatė. Shkruante e shkruante, zbrazte nė letėr ato qė si njė burim i pashterrshėm rridhnin nga mendja zemra dhe shpirti, jetonte, gėzonte, qeshte e qante, vuante apo lumturohej me personazhet e tij. Ishte nje bote sureale, fantazmogorike qė e perjetonte me gjith qėnien e tij. Dhe buruan si lumė i pashterrur librat me tregime, novela, ese, jetėshkrime, udhėpėrshkrime, studime. Mos po kthehej nė grafoman? Jo. Grafomanėt shkruajnė broēkulla e kodra pas bregu. Ai shkruante prozė tė fisme e cilsore, tė paktėn kėshtu thoshin kompetentėt. Nė dhjetė vjet katėrmbėdhjetė libra! Ato gėlltitėn kursimet e njė jete tė tėrė. Dy libraritė e mėdha merrnin nga dhjetė kopje dhe  i degdisnin nė njė kthinė ku po t’ua kėrkoje s’i gjenin dot as vetė. Tė tjerat, nė shtėpi. Shtėpia botuese, ku ai shtypte librat, nuk merrte pjesė nė panirin e librit. Dhoma e gjumit u kthye nė depo librash, u ngushtua sa s’kishe ku vije rrotull. Qė tė mos zverdheshin nga drita, i mbuluan me ēarēafė. Ishin si ca tė sėmurė nė koma. Shtėpia mbante erė letre tė vjetėr.

            Pėr ēudi, pas berihait tė parė, nė vitet qė pasuan, Filipin pothuajse e kishin harruar. Heshtje. Pėr tė s’kujtohej mė njeri, pale tė thoshte njė fjalė tė mirė. Kishte vėnė re, qė krijimtaria e tij kishte ngjallur te disa cmirė dhe xhelozi, nuk e thoshin, por e shfaqnin sa herė u vinte rasti. Kjo edhe e trishtonte, por tekefundit, aq i bėnte!  Kishte vėnė njė bast me veten dhe e kishte fituar. Ja kishte dalė. Ngushėllohej se s’ishte i vetmi shkrimtar pa lexues. Ishte dukuri e kohės, nga ky hall ankoheshin edhe plot tė tjerė. Kishte bindje se dikur, nė njė tė ardhme, jo vetėm do t’a lexonin por edhe do flisnin pėr tė. I tillė ishte fati i shkrimtarėve nė kėtė kohė tė mbrapshtė. Ata nuk i takojnė vetėm kohėsisė, por edhe pėrjetėsisė! Shembuj tė tillė kishte boll, tė papėrfillur sa qenė gjallė, tė famshėm e tė lavdishėm kur s’jetonin mė!

            Xhinės kur vuri re se i shoqi sillej si hutaq, qė ajo i fliste e ai s’i pergjigjej, se kushedi ku i kulloste mėndja, u shqetėsua. Burri po i dilte duarsh. Zot ruajna mendtė e kopkės! Boll kishte duruar e heshtur me kėtė trill pa bereqet tė tė shoqit, qė i bėri trokė. Kishin vite qė s’shkonin kund pėr pushime, rralluan edhe daljet pėr kafe. S’ua mbante xhepi! Ai ishte mbyllur brenda, shkruaj e shkruaj, bėnte jetė murgu, ishin ndarė nga njerėzia. Bėj e bėj durim, por edhe durimi e ka njė kufi.

            -Filip, burri im i dashur! Mi hiq librat nga shtėpia dhe mos guxo tė botosh mė. Mbaj aq kopje sa tė duhen pėr bibliotekėn e shtėpisė, tė tjerat, bėji def, ēoi ku tė duash, falua shkollave, bibliotekave, bukinistėve. Nuk dua ta di se ku, veē mi hiq  sysh se mė zunė frymėn. Po se bėre ti, do ta bėj unė. Do t’i nxjer nė oborr dhe do tu vė flakėn. Ja kėshtu! U hakėrrye ajo.

            Filipi u befasua: po kjo ē’pati? Xhina kishte vėnė duart nė mes e shihte nė kokėrr tė syrit dhe pamja e saj dukej luftarake e gati pėr sherr.

            -Edhe ti o Brut[1]!

            -Mos tė duket gjė vetja Ēezari[2] i shkrimtarėve? Tė rren mendja zotėri, ti su bėre dot gjeneral, se kaptove dot Rubikonin[3], mbete ushtar dhe librat e tua janė si plaēkė lufte.

            - Neroni[4] dogji Romėn qė tė bėhej i famshėm, djegia e librave nisi me inkuizicionin. Ti nuk je as Neron as inkuizitore.

            - Nė s’jam, do tė bėhem, pėr kėtė tė mos kesh hiē dyshim. Bėj si tė tė vijė pėr mbarė, pas njė jave dhomėn e dua tė lire! Dhe mos guxo tė botosh mė!

            - Jo me ultimatum. Prit se do ta gjejmė njė zgjidhje. Me tė parė e me tė bėrė. Im nip, ka nje magazi. Do bisedoj me tė qė t'i sistemoj atje.

            Xhina nuk deshi tė dėgjonte. Mori kovėn dhe shtupėn e filloi tė pastronte pllakat e dyshemesė. I mėshonte fort shkopit tė shtupės si tė donte ta nxirte inatin aty. Keq puna, mendoi Filipi, Xhinės i kishin hipur tė sajat dhe s’duronte t’i ktheje fjalėn, e kishte huq qė donte ti shkonte e saja. “Eh gratė,-shfryu Filipi - kjo e keqe e domosdoshme!”

            Pas ca ditėsh, Filipi rastėsisht takoi njė shkrimtar nga Durrėsi, qė kishte njė biznes nė plazh te Hekurudha. Ai i dhuroi me autograf romanin e tij te fundit ”Renkime, bubullima dhe shkrepėtima”. Si i thonė fjalės, gjuha vete ku dhemb dhėmbi, Filipi iu ankua mikut tė saponjohur pėr shortin e keq: stoqet e librave. Tjetri u mendua pak; ”Dėgjo or mik, pse nuk vjen tek mua, hotelin dhe restaurantin i kam mbanė bulevardit, para ėshtė njė hapsirė qė e jap me qera tregtarėve ambulantė. Pėr ty do hap njė vend, tė vendosim njė tryezė, hapi librat. Nga gjashta e pasditės deri nė mesnatė, nė kėmbėsore shėtisin mijra pushues dhe bėhet treg. Eja dhe shit librat. Njė shkrimtar Tiranas, po bėn kėrdinė. Pėr ty qė tė kam koleg, pa pagesė. Durrėsi ja tek ėshtė dhe besoje, gjatė gushtit ke pėr tė shitur me qindra libra. Edhe librat i heq edhe leku lek! Si thua?”

            U tha, u bė!                                                                      

                                                          *     *      *

            Pa rrėfyer si e qysh, nga autobuzi nė autobuz, me njė valixhe me rrota mbushur me libra, qull nė djersė, nė gjashtė tė pasdites, Filipi u gjend te vendi. Miku e priti krahėhapur. I hapi vendin, vendosėn tryezėn dhe karrigen, shtrinė njė sofrabez dhe Filipi hapi librat. Ta kishte ėnda ti shihje: mozaik ngjyrash i ballinave, dhjetė tituj impresionues, gjini tė pasura: romane, novela, vėllime me tregime, ese, jetėshkrime, udhėprshkrime, me formate tė ndryshme dhe nė krye tė ballinės, me shkronja tė mėdhaja emri i autorit: Filip Aleksi!

            - Tė shkoftė mbarė e paē fat! - e uroi kolegu, e uruan edhe tregtarėt ambulantė qė kishte fqinj, njėri tregtonte parfume, tjetri pajisje shtėpiake. Pėr tu treguar tė sjellshėm dhe mikpritės, ata e gostitėn me kafe. Filipi u ndje mirė.

            Deri nga ora shtatė, lėvizja e shėtitėsve pushues ishte e pakėt. Pastaj dora - dorės u shtua. Njė lumė njerėzor me dy rryma:  njera vajtėse tjetra ardhėse. Filipi po i sodiste. Rryma rridhte ngadalė e ngeshme, shushurima e bisedave, buzėqeshjet, veshjet e lehta, zbulimi i shpatullave dhe gjokseve, tė pjekura nga dielli, lėpirja e akulloreve pėr tu freskuar dhe ėmbėlsuar, tė qeshurat dhe shakatė qė duket se bėnin me njeri –tjetrin, ishin shfaqje e kėnaqėsisė sė tyre qė ua falte deti, rėra, dielli. Ishte njė galeri e pazakontė, me personazhe qė edhe po ti kėrkoje me qiri, s’i gjeje dot gjetkė: Bukuroshe shtathedhura, elegante qė ja dinin vlerėn bukurisė dhe hireve tė tyre, nė to tė mbeteshin sytė, ēifte tė zėnė dorė pėr dore qė shijonin lumturinė e tyre, burra seriozė me mjekėr e pa mjekėr, pleq tė krrusur qė memzi hidhnin kėmbėt, invalidė nė karroca me rrota, fėmijė tė zhurmshėm, njė rom i vogėl qė kėndonte e i binte tupanit, tė tjerė qė shisnin fara luledielli e kikirikė. Filipi i shihte e i shihte. Kush ishin lexuesit e tij? Cili prej tyre do tė blinte njė libėr? Kalonin para tezgės fare tė painteresuar, bile, shpesh e kthenin kokėn mėnjanė, sikur mbi tryezė tė mos kishte libra por peshq tė ngordhur. Hera-herės, ca burra nė moshė qėndronin, i shihnin librat, i merrnin nė dorė, i shfletonin, shihnin ēmimin, pastaj krahasonin fotografinė e autorit me personin prapa tryezės, buzėqeshnin dhe pyesnin:

            - Ti i ke shkruar gjithe kėpo libra?

            - Po. Unė jam autori (me vete: fatkeqesisht!). Kėtu kam vetėm njė pjesė tė librave tė mia.

            - Bravo, urime! - e ulnin librin dhe vazhdonin atė shėtitjen e tyre tė kotė.

            Tė tjertė, thoshnin se u pėlqenin librat, por su ndodheshin pare me vete, ca tė tjerė, se do tė ktheheshin sėrish, qė tė mos i mbanin librat me vete, por s’ktheheshin sėrish. Kishte dhe qejflinj qė donin tė shiteshin si tė ditur dhe hapnin biseda pėr temat qė trajtoheshin nė librat e shkrimtarit. Fjalė e fjalė, shitje hiē.

            Dikur, aty nga ora nėntė, erdhi miku, qė ishte “zot shtėpie”

            - E, si shkon tregu, ke shitur gjė?

            - Asnjė pėr be!

            - Miku im librat nuk shiten vetė. Kush bėrtet shet! Hapu andej.

            Ai doli prapa tryezės dhe thirri me sa zė qė kish ”Urdhėroni lexues, njihuni me romancierin e famshėm Filip Aleksi, pėrfitoni nga rasti tė merrni librat e tij aq tė vlerėsuara  pėr bibliotekat tuaja, me autografin e autorit. ”Pas kėsaj thirrje pati prurje. Njė vajzė e re bleu librin me novela ”Tė fshehtat e dashurisė”. Pastaj njė thirrje tjetėr: “Urdhėroni djem e vajza, tė rinj e tė reja, blini njė libėr tė ri tė keni fat nė dashuri!” Plasėn tė qeshurat.

            -Kėshtu shiten librat miku im. Lexuesi duhet tėrhequr, duhet ta ndjellėsh! -tha ai dhe iku tė shihte punėn e tij, sepse klientėt po dyndeshin pėr nė restaurant.

            Kush bėrtet shet! Mendoi Filipi, praktikė e thjeshtė e reklamės sė tregut. Epo, dreqi e mori, ai s’mund tė bėrtiste, por ama ftesė kalimtarėve mund t’u bėnte. Ai zgjodhi njė formulė tė thjeshtė:

            - Urdhėroni, shikojini librat! Zonja e zotėrinj, shikojini librat ju lutem! Keni romane, novela, tregime, jetėshkrime, esse, tė gjitha tė kėndshme pėr tu lexuar nė plazh - ose: blini njė libėr qė ta keni kujtim nga pushimet nė Durrės. Kjo e dyta u drejtohej pushuesve nga Kosova dhe mėrgata.

            Ca nga pushuesit, kur dėgjonin ftesėn, ktheheshin nga kėrshėria, i shihnin tė heshtur librat, pyesnin pėr ēmimin, bėnin sikur mendoheshin dhe largoheshin. Librat u dukeshin tė shtrenjta. Me aq lekė ata mund tė mblidhnin njė vakt. Librat nuk hahen! Thonė se tė ushqejnė trurin tė bėjnė mė tė menēur e tė ditur, por ata i kishin aq mend sa u duheshin. Dituria e tepėrt ėshtė belaja e tė zot!

 

 

            Pas ftesės, nuk mungonin edhe pėrgjigjet:

            -  E ndigjoni Bacėn, don me na kthye prap  te librat - zot shyqyr qė na u hoqėn qafe kėta tre muej! -thanė shkollarėt.

            - Po a dimė me lexue na? -Njė nuse e re, qė tė mbyste me bukuri.

            - Mos e beso o Bac, ban hajgare, se s’don me ble - partneri i saj.

            - E ku kemi kohė ne tė lexojmė, s’na le puna. Natėn ikim e natėn vijmė - nje mergimtar.   

            - Rroftė fejsbuku, mjafton e tepron, e ē’duhen librat?! -Pėrgjigje e tė rinjve.

            Ai ishte shtatlartė, shpatulla kėrrusur, flokėrėnė, fytyrėgjerė nofulla tė fuqishme, mjekėrdalė, sy tė future thellė nė zgavra. Mishrat tė skuqura nga djegia e diellit. U ngul para tryezės. i mori librat njė e nga njė, i ktheu e i stėrktheu mbarė e prapė, i shfletoi, pastaj ia nguli sytė Filipit.

            - E shoh qė paske punuar shumė, po a ke shkrue gja t’ hajrit nė ‘to - Zėri ishte bas i thellė. Filipi u trondit, nga kjo pyetje e ēuditshme.

            Mė fal zotri. Pyetja juaj ėshtė mungesė takti dhe fyese. E si mund t'i bėhet njė e tillė pyetje autorit? Ato libra kanė emrin tim. Nė to kam vėnė me pėrgjegjėsi nderin tim, si njeri publik, qytetar e  shkrimtar.

            Fytyra e tjetrit vuri maskėn e njeriut tė rėndėsishėm dhe nė cepat e buzėve njė buzėqeshje tinėzare asgjėsuese.

            - Po ti a mė njeh mua?         

            - S’e kam patur kėtė kėnaqėsi!

            -Jam Mal Krasniqi, rezident prej njėzet vjetėsh nė Paris. Me cilsinė e gazetarit dhe kritikut tė artit. Mbuloj rubrikėn e librit nė gazetėn “Figaro matin”.

            - Qofshi me shėndet, por kjo s’ju jep tė drejtėn tė fyeni njė shkrimtar qė ka dalė nė treg me librat e veta.

            - Njė kuazi[5] shkrimtar, qė se dinė pėr tė tillė as banorėt e pallatit tė vet - dhe ja dha njė tė qeshurit kumbues e shpotitės nga shpella e gojės dhėmbėprishur.

             - Po a e dini lum miku me cilin e pi unė kafen e mėngjesit? Me Smajl Kadaren, nė kafe Rostand, ai ka shumė respekt e vlerėsim pėr personin tim dhe mė beson pėr shumė nga planet e tij krijuese!

            - E shoh, shkrimtari i madh, paska qenė me fat qė ka gjetur njė mik si ti.

            - S’ėshtė vetėm ai. Janė edhe shkrimtarėt mė tė njohur francezė tė nderuar me ēmimin Gonkur dhe Nobel, nė ēdo rast mė venė nė krye tė vendit. Aty mblidhen tė gjithė, se Parisi, ėshtė kryeqytet i botės! E sheh tani me cilin ke tė bėsh?

            Filipi e kuptoi qė kish tė bėnte me njė rrenacak mitoman e mburravec, por s’kish si ta zbonte, ai kishte zėnė pamjen e tryezės dhe pengonte qė tė tjerė tė afroheshin. Por ai u largua vetė.

            - Me rastin e njohjes sonė, apo ma fal njė libėr?

            Ky ishte kulmi!

            - Jo, zotėri, s’kam dalė kėtu pėr bamirėsi. Natėn e mirė!

            Ai ngau tutje, i krrusur dhe duke hequr zvarrė kėmbėt e mbathura me sandale me rripa.

            - Shihini librat ju lutem, urdheroni dhe merrni njė libėr... Urdheroni zonja dhe zotėrinj... ky refren u pėrsėrit me qindra herė, me zė lutės. Por njerėzia kalonin, lumi i larushitur njerėzor rridhte e rridhte, hidhnin njė sy mbi tryezė dhe ngisnin tutje, nė atė ecejaken e tyre tuhafe tė kotėsisė. Nga kjo thirrje e shpeshtė ju tha goja, ju trash gjuha, dhe po i dhimbte fyti. Piu ujė disa herė dhe porositi njė kafe. S’e desh veten. I ngjau si papagall qė pėrsėrit njė fjalė pėrmenē, apo si tellalli qė fton njerėzinė nė treg. Si tė mos mjaftonin kėto, ishte dhe telefonatat e herė pas hershme tė Xhinės dhe tė vajzave qė e pyenin si po i ecte tregu. Nuk deshi t’i mėrziste, u tha se do t’ua tregonte kur tė kthehej nė shtėpi.

            Orėt kaluan, afroi mesnata. Tregtarėt ambulantė i mblodhėn mallėrat.

            Edhe ai i mblodhi librat dhe po i sistemonte nė valixhe. Nė atė ēast erdhen nje ēift tė rinjsh. Vajza tregoi interes dhe zgjodhi dy libra. Djali i pagoi. Filipi u bėri njė dedikim tė ngrohtė. I pyeti nga ishin. Ishin nga Tetova. Kėtij rasti, shitjes nė minutėn e mbrame, shitėsit i thoshin “fisheku i fundit”. Mos e humb shpresėn dhe prite klientin deri nė minutėn e fundit!     

            Kolegut mikpritės, qė tashmė i qe pakėsuar puna, erdhi dhe e pyeti sa libra kishte hequr.

            -Gjithė e gjithė tri. Hiēgjė, Gjashtė orė pėr tri libra!

            -Bukuri, pse mėrzitesh, sot tri nesėr katėr, e ca me shumė ditėt e tjera. Ky ėshtė treg i ēuditshėm. Mos pandeh qė unė shes mė shumė. Kėtyre, mik vėllai s’u del kollaj leku nga dora!

            Nė atė orė tė vonėt, lėvizjet u pakėsuan, rrall dukej ndonjė kalimtar i vonuar apo ndonjė makinė e rastit.

            Autobuzėt ishin prerė. As pėr Durrės as pėr Tiranė. Filipi pyeti pėr vendqėndrimin e taksive. I thanė se kishte njė tė tillė, nja dyqind metro mė tej, tek hotel “Gostivari”.

            - Jam pėr Tiranė.

            - Mirė se erdhe zotni. Lym Maknori nė dispozicionin tuj. Vetėm je? Ma jep valixhen ta ve nė bagazh.

            -Prit njė herė, nuk mė the, sa koston rruga?

            - Tri mijė lekė, lum zotnia.

            - Sa, saaa? Tė reja apo tė vjetra?

            - Tridhjet tė vjetra, tri tė reja.

            - Nuk bėn mė pak.

            - Mos e fol or burrė, njėzet mė bėn vėtėm karburanti. Gjej edhe dy shokė dhe qeraja ulet vetiu.

            -Faleminderit pėr gatishmėrinė, por, sma mban xhepi. Sa pėr bashkudhėtarė, e ku gjenden nė kėtė orė tė natės! Andej nga ishte ai, kėsaj i thoshin “Mė i shtrenjtė bukaniku se djali!”

            I uroi natėn e mirė. Nata ishte e qetė, e kthiellėt por pa hėnė. Dritat e dobėta tė rrugės i jepni errėsirės ngjyrėn e muzgut. Reth ndriēesve silleshin fluturat e natės. Nga bregdeti vinte zhurmėrima monotone e dallgėve. Njerėzia bėnin gjumin e parė. I mbetur nė udhėkryq, mori njė rrugicė qė ishte midis pallateve dhe tė nxirte nė det. Rėra ishte ende e ngrohtė, por nata nisi tė freskohej. Ai veshi trikon qė e kishte marrė me vete. Ēau midis sheslongėve dhe doli te rėra buzė ujit. Aty, pranė ndriēesit ishte njė stol. E mbėshteti valixhen nė anė tė stolit. U ul nė tė dhe i hodhi shpatullat nė shpinore.

            Cicėriu telefoni. Xhina e pyeti pse po vonohej. I tha tė mos e prisnin se do tė flinte kėtu, nė hotelin e mikut.

            Ishte i lodhur, i humbur, i harruar. I vinte gjumė. Hodhi sytė nga qielli, yllėsitė e pafund regėtinin zbehtė. Aty pari kaloi njė qen. U afrua dhe nuhati valixhen, pastaj, si tė mos kish vend tjetėr, ngrit kėmbėn dhe e pėrmori! Filipi ju gėrmush,qeni eci ca ēape dhe qėndroi. Nė mugėtirė sytė fosforeshentė i ndrinin si llamba me reflekse mavi.

            -Shko, mor qen, shih punėn tėnde - i tha ai me zė tė lartė, pastaj me vete“ veē shkrimtar  mos tė tė shkojė mendja tė bėhesh!”. Qeni iku duke tundur bishtin miqėsisht.

            Ishin katėr: deti, qielli, shkrimtari dhe muza. Qiellit i erdhi keq, i hodhi sipėr  mbulesėn e kubesė madhėshtore tė stolisur me yje. Shkrimtari shikonte yjet. Thoshin se diku, nė galaktikat duhet tė kishte jetė. Po tė ketė jetė mendoi ai, ka edhe shkrimtarė dhe nė pastė, qofshin mė me fat se ne nė tokė. Deti percillte valėt nė breg, me atė kėmgė qė i ngjante njė ninulle. Ai qė s’flinte vetė, donte ta vinte shkrimtarin nė gjumė: llap-shllap, vu –vu, nina- nana, fli se gjumi tė bėn mirė. Dhe ai, nėn mbulesėn e qiellit dhe perkundjen e detit ra nė gjumė.

            Muza e poezisė, Efterpi[6], qė kishte zbritur nga Parnasi[7], e pa dhe ndjeu keqardhje pėr tė. Ishte njė nga kanakarėt e saj. Qe ajo qė sė pari i dhuroi penen e artė dhe e nxiti tė shkruante. Ashtu eterike siē ishte, u ul bri tij dhe i foli ca fjalė tė ėmbla. Bėri qė ėndrrat e tij tė ta ēonin nė Parnas, mes nėntė nimfave valltare e lozonjare qė frymėzojnė artet, e shėtitėn nė livadhet e lulėzuar, e gostitėn me pijet e hyjnorėve: ambroz e nektar, e argėtuan duke i rėnė lirės dhe me kėngė qiellore qė gazmojnė tė pavdekshmit. Nė s’ishte i lumtur nė jetė, tė lumturohej nė gjumė.

            Ashtu pėrgjumėsh, ndjeu njė tė shkundur nga supet. Brofi i tromaksur se mos po binte tėrmet. Ishte ende me pamjen e nimfave hyjnore ne sy dhe pa, qė para tij qėndronte njė person, me siguri endacak, trupmadh flokėgjatė  e mjekėrzi, i zgjyrosur qė qelbej si gjiriz. Filipi rrudhi  hundėt.

            -Tė kalli krupėn era ime, do thuash: ja tek ėshtė deti, pse s’lahem. Deti s’mė qas mua se e fėlliq!

            - Kush je ti? Ē’kėrkon prej meje, pse mė zgjove?

            - Jam Skifteri. Unė gdhihem nėn urė, ka vite. Per dyshek kam kartonat, pėr mbulesė kubenė e betonit. Gjumi mė del shpejt. Mė grryen barku nga uria dhe thashė tė kėrkoj fatin qė pa gdhirė mirė anės detit. Pėr tė hedhur grepat, se ku ta dish kap ndonjė peshk tė madh. Kur  tė shoh ty, mor bablok, qė duhet tė jesh nga ata qejflinjtė qė flenė buzė detit pėr hava, si i thonė pėr ajėr tė pastėr, qė tė zgjerohen mushkritė. Bashkė kemi njė hesap qė duhet ta lajmė sakaq. Hape valixhen- urdhėroi ai dhe fytyra e tij u bė kėrcėnuese.

            Filipi pa rrotull. Xhan-xhin. Ishin vetėm ata tė dy. Keq puna.

            -Jo – tha Filipi- ec e shiko punėn tėnde.

            -Kjo ėshtė puna ime. Hape valixhen, me tė mirė, nė mos e di unė si e bėj!

            Filipi sėrish e kundėrshtoi. Endacaku ngutej. Hodhi sytė rrotull dhe kur pa qė s’kish njeri, i mbėrtheu duart nė fyt. U pėrpoq tė shqitej se po mbytej dhe i kėrcyen sytė, por duart e tij ishin si ganxha.Tjetri, ja ēliroi fytin, u tėrhoq pak prapa dhe i dha njė grusht nė stomak dhe njė shkelm nė kupė tė gjurit. Kishte dorė tė rėndė. Filipi u mblodh kruspull, i dhėmbi shpirti, lėshoi njė oh dhe rėnkoi. Endacaku befas nxori njė thikė majėmprehtė dhe ja tundi para fytyrės.

            Filipi hapi valixhen. Endacaku klithi i zhgėnjyer.

            -Pa shiko, shiko, babushi e ka mbushur me libra. Mos durofsh o zot! Po librat si hanė as qentė. S’bėjnė as pėr tė fshirė menderen se e kanė letrėn tė trashė – dhe pėr tu shfryrė, i dha njė shkelm valixhes. Librat u pėrhapėn mbi rėrė.

            -Paratė, hajde shpejt, nxiri paratė!

            - Nuk kam,  veē ca para xhepi!

            -Ore, do tė vesh mend ti apo si e ke hallin - dhe vringėlliu thikėn - hajd, sa tė kesh!

            Vėrtet, ai  kishte vetėm lekėt e atyre tre librave qė shiti, dhe ato  pak , qė kishte marrė pėr udhėtimin vajtje - ardhje.

            Ja dha. Ai i numėroi. Iu dukėn pak.

            - Tė tjerat!

            - S’ka tė tjera! 

            Mosbesues, i kontrolloi xhepat dhe kur s’gjeti gjė, u zgėrdhi shėmtueshėm:

            - Burrė muti! Po ti qenke trok fare, mė keq se mua. Tė rruaēin librat! Celularin, shpejt, tundu se s’kemi mė vakt! –Celulari njė “Alcatel”, s’ja mbushi syrin -S’vlen gjė, po tė ishte ndonjė “Ajfon” hajde de - dhe ja ktheu.

            -  Zoti Skifter, mund tė mė japėsh dyqind lekė, sa tė paguaj autobuzin pėr nė Tiranė?

            Skifteri, veēoi njė kartmonedhė me atė vlerė dhe ja dha

            - Po tė ishe mė i ri, do tė lija ta bėje rrugėn mė kėmbė, nga Ndroqi, po ti je burrė i vjetėr. Na edhe dyqind tė tjera tė pish njė kafe. Mos pandeh qė jam zemėrkazmė, por halli im ėshtė mė i madh nga yti. Duam tė rrojmė tė gjithė e sikush, nė kėtė jallane, gjen mundėsitė e tij.

            -  Vėrtet do tė mė vrisje pėr kaqė para!?

            Jo, mor burrė. Vetėm sa pėr tė tė trembur, se si i thonė, frika ka dalė nga xheneti! Atė qė s’ta japin me hir, mere me pahir!

            Nė largėsi u dėgjua zhurmėrima e makinės qė sillte puntoret e pastrimit tė plazhit. Skifteri “fluturoi” e u bė erė dhe humbi midis pallateve. Filipit qė i dhimbte gjuri dhe stomaku. U ul nė stol qė tė mblidhte veten. Ishte bėrė ditė. Deti, plazhi i shkretė, valixhia, librat, e shpėrndara nė ranishte e sollėn nė vehte, pėrse gjendej aty dhe ē’farė i kishte ngjarė. Ēalė-ēalė, dhe duke tėrhequr zvarrė valixhen, doli nė rrugė tė madhe. Nė lokalin e parė qė hasi piu njė kafe tė fortė. Aty pranė ishte stacioni i autobuzėve. Hipi dhe mori rrugėn pėr nė shtėpi. Nga dritarja pa atė vendin ku kishte qėndruar gjashtė orė, i tallur e i papėrfillur, I rrahur e I grabitur. ” Nė mė pafshi mė, -tha ai, - mė vėnēi qentė!”

            Autobuzi rrėshqiste nė autostradė, zukatja ritmike e motorrit dhe troshitja e lehtė e rrugės i ndollėn gjumė. Mbylli sytė. Ashtu gjysmė pėrgjumėsh, nėnvetėdija bėri tė buisnin nė mendje ca motive e subjekte qė prisnin tė shkruheshin. Shkundi kryet dhe i largoi, por ato kryeneēe, tinėzisht ktheheshin sėrish. Kuptoi dhe besoi qė prej vitesh, ishte vėrtet i sėmurė. Vuante nga sėmundja e tė shkruarit, nga ajo sėmundje qė s’mund ta shėronte askush, por qė, ashtu siē kishte thėnė njė shkrimtar i njohur, edhe vetė nuk donte kurrsesi tė shėrohej prej saj! Ishte bėrė pėr tė qarė hallin, por kėtė se kuptonte askush, as Xhina e tij e dashur, as vajzat. Ishte e thėnė e vjetėr: profetin askush nuk e beson nė fshatin e vet!

            Ē’t'i bėsh, mendoi ai, hiq ca tė pakėt, i tillė ėshtė fati i shkrimtarit! Mjeran, i papėrfillur, mosbesues, i pėrqeshur dhe i harruar. I ngjitet golgotės sė jetės duke mbartur mbi shpinė kryqin e librave tė veta dhe nė vend tė kurorės me dafina,  kurorėn me gjemba tė kritizerėve.

            Aleluja! E dimė ē’kemi hequr, por se dimė ē’na pret.

           

Tiranė, shtator-tetor 2017


 


[1] Mik I Ēezarit, qė mori pjesė nė vrasjen e tij.

[2] Jul Ēezari,perandor romak.

[3] Rubikoni,lumė nė Italinė e Veriut, qė Ēezari e kapėrceu pėr tė filluar luftėn civile kundėr Pompeut.

[4] Neroni, perandor romak qė i vuri zjarrin romės qė tė mbetej i famshėm.

[5] .Quasi,it.pothuajse, gjasme.

[6] Bijė e Zeusit, muza e poezisė dhe arteve.

[7] Parnasi,masiv malor nė Greqi,pranė Delfit,njihej si vendqėndrim i muzave.